Ar protas gali pagrįsti tikėjimą kokį jis turi nueiti kelią jog suvoktų Dievo apsireiškimą kaip atliepiantį žmogiškajai reikmei – svarstoma pirmojoje trilogijos dalyje. Pasak autoriaus, religinis jausmas glūdi kiekvieno žmogaus pirminės patirties lygmenyje, ten, kur “aš” kelia sau klausimus apie gyvenimo, tikrovės, viso to, kas vyksta, prasmę. Iš tiesų būtent tikrovė “išjudina” galutinius klausimus apie visa apimančią egzistencijos prasmę. Knygoje religinis jausmas identifikuojamas su pačia racionalumo esme ir žmogiškosios sąmonės šaknimis. Monsinjoras L. Giussani veda skaitytoją prie to pirmapradžio priklausomybės jausmo, kuris yra pati didžiausia ir įtikimiausia akivaizdybė visų laikų žmogui, atradimo. Tai atradimas, išaukštinantis protą kaip gebėjimą suprasti tikrovę, aprėpiant visus jos veiksnius. Krikščionybė turi ryšį su religiniu jausmu būtent dėl to, kad ji kelia save kaip negalimą numatyti ir vis dėlto visiškai pagrįstą atsakymą į žmogaus troškimą gyventi, atrandant ir mylint savąjį likimą.